Apie šiltinimą iš vidaus kalbama daug, bet dažnai minimos tik šalutinės neigiamų tokio šiltinimo pasekmių priežastys, tokios, kaip kambarių vidinio ploto sumažėjimas, nepatogumai dėl radiatorių, grindjuosčių ir kitų vidinių funkcinių bei apdailos elementų perkėlimo ar pakeitimo.
Kalbama ir apie rasos tašką atitvarose, tačiau dažniausiai neminima, kad problemą sudaro ne pats rasos taškas, o vandens garų patekimas į šią zoną ir susikondensavusio vandens poveikis atitvaroms.
Esminės pastato sienų šiltinimo iš vidaus grėsmės:
1. Apšiltinus sienas iš vidaus, šiluma neįleidžiama į sienas, todėl į giluminius laikančių sienų sluoksnius įsiskverbia šaltis, perkeldamas ten ir rasos tašką (temperatūra, prie kurios iš oro pradeda kondensuotis drėgmė, kaip vakare rasa ant žolės), todėl rudenį drėksta ne tik išorinė sienos dalis, bet ir giluminiai jos sluoksniai. Žiemą, paspaudus šalčiui, ardomas ne tik išorinis, bet ir vidinis laikantis mūras. Be to, taip pridrėkusios sienos per vėsesnę vasarą dažniausiai nespėja išdžiūti ir jose pasilieka likutinė drėgmė, prie kurios prisideda sekančių metų neigiamos pasekmės. Sienų stiprumas ir termoizoliacinės savybės pastoviai blogėja.
2. Neįleidžiant šilumos į sienas, prarandamas akumuliacinis efektas, kai sienose sukaupta ir per išorinį šiltinimo medžiagos sluoksnį negalinti išeiti šiluma išspinduliuojama atgal į patalpą, joje nukritus temperatūrai (pvz. patalpa išvėdinama). Esant didesniems iš vidaus apšiltintų sienų plotams, ši problema labai jaučiasi ir sudaro žymų diskomfortą.
3. Vidinio šiltinimo būdu labai sunku, o dažnai ir neįmanoma išvengti šalčio tiltelių, nes langų rėmų plotis neleidžia pilnavertiškai apšiltinti angokraščių, o ant nešiltintų angokraščių ir lubų pakraštyje ties sienos šiltinimo medžiagos pabaiga paviršiaus temperatūra tampa žemesnė, negu prieš šiltinimą. Taip įvyksta todėl, kad mes sumažiname bendrą šilumos patekimo į sieną plotą. Atsiranda didesnė galimybė kondensuotis drėgmei ant neapšiltintų paviršių, o tai reiškia didesnę pelėsių tikimybę.
Išvada. Jei sienose nėra tuščio oro tarpo, jas reikia šiltinti iš išorės. Vidinio šiltinimo atveju aukščiau išvardintos grėsmės egzistuoja. Kokios bus jų pasekmės – priklauso nuo daugelio aplinkybių.
Viena iš svarbių neteisingo šiltinimo pasekmių yra pelėsis. Dažnai girdimos rekomendacijos naudoti įvairias chemines antipelėsines priemones, nesigilinant į esmines pelėsio atsiradimo priežastis.
Pelėsis atsiranda tada, kai ant konstrukcijos susidaro kondensatas ir toje vietoje nėra oro judėjimo. Tai reiškia, kad esminės pelėsio susidarymo priežastys yra per didelis drėgmės kiekis patalpose, kuris susidaro dėl nepakankamo patalpų vėdinimo, ir per žema atitvarų vidinio paviršiaus temperatūra, kuri gaunasi dėl nepakankamo patalpų šildymo. Eliminavus bent vieną iš šių priežasčių, pelėsis negalės toliau vystytis.
Siūlau susitelkti į priežasčių pašalinimą, o ne į kovą su pasekmėmis.
Natūraliai kyla klausimas: „Ar sienų šiltinimas iš vidaus iš viso naudotinas?“
Taip, atskiru atveju šiltinti iš vidaus leistina, bet būtina patenkinti tam tikras sąlygas.
Šiltinimo medžiagos sluoksnio storis turi būti ne per didelis, kad dalis šilumos galėtų patekti į atitvarą ir neleistų jai visai peršalti, o nustumtų rasos tašką į išorinę jos dalį. Paprastai dažniausiai naudojamų tradicinių šiltinimo medžiagų (min. vatos ar polistirolo) sluoksnio storis neturėtų viršyti 5 cm.
Šiltinimo sluoksnis turi būti ypač sandarus, kad vidaus patalpų oras su vandens garais nepatektų į išorinę atitvarą ir ten nesusikondensuotų.
Pavyzdžiui, polistireninio putplasčio plokštės turi būti klijuojamos prie atitvaros paviršiaus ištisu klijų sluoksniu, kad tarp šiltinimo medžiagos ir šiltinamos konstrukcijos neliktų jokių oro tarpelių, kuriais sušilęs oras galėtų pasitraukti ir užleisti vietą šaltam orui. Ištisas klijų sluoksnis yra pakankamai sandarus ir sudaro barjerą garų prisotintam patalpų vidaus orui. Mineralinė vata yra orui laidi medžiaga, todėl ji turi būti izoliuota nuo išorinio oro iš visų pusių. Tai pasiekiama naudojant garą ir orą izoliuojančias plėveles ar kitas medžiagas. Kai šių sąlygų nesilaikoma, storesnis šiltinimo medžiagos sluoksnis atriboja visą kondukcinę šilumą nuo atitvaros, o sandarumo trūkumas leidžia vandens garams patekti į ją, atitvarose susikaupęs kondensatas žiemą užšąla ir ardo jų konstrukcijas.
Tradicinių šiltinimo sistemų pagalba pilną ilgalaikį sandarumą užtikrinti nėra taip paprasta, todėl vidinio šiltinimo klaidos labai įtakoja pastato ilgaamžiškumą. Akivaizdus pavyzdys – suskilinėję daugiabučių blokinių namų sienos.
Taigi, šiltinti atitvarines konstrukcijas visada patariu iš išorės, o jei tokios galimybės nėra, šiltinimo iš vidaus sluoksnis turi būti ne per storas ir visiškai sandarus.
