Kodėl alpinisto palapinėje būna šilta?
Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia suvokti, kas padaro namą šiltu ir jaukiu.
Šiuo klausimu yra prieštaringų nuomonių. Kai kurios iš jų, statant namą, gali nuvesti visiškai klaidingu ir brangiai kainuojančiu keliu.
Kaip išsaugoti šilumą namuose?
Savaime peršasi atsakymas – nepagailėk šiltinimo medžiagos, uždėk storesnį sluoksnį ir turėsi pakankamai šilumos.
Daugelis tuo nesuabejoja ir nekelia daugiau klausimų. Juk LR Aplinkos ministerijos patvirtintame statybos techniniame reglamente aiškiai nurodytos pastatų atitvarinių konstrukcijų šilumos laidumo reikšmės, pagal kurias parenkami šiltinimo medžiagos sluoksnių storiai, duodantys reikalaujamą šiluminę varžą.
Nuo 2005 m. šiltinant namą tradicinėmis šiltinimo medžiagomis reikalaujami sluoksnių storiai:
stogui – apie 25 cm, sienoms – apie 20 cm, grindims – apie 20 cm.
Ar tikrai to reikia? Ar tai efektyvu?
Šiame kontekste turėtų labai stebinti faktas, kad alpinistai, prieš lemiamą viršūnės šturmą nakvodami palapinėse, su minimaliais energetiniais resursais palaiko jų viduje apie 18ºC temperatūrą, kai lauke tuo metu -30 ºC. O juk palapinės sienelių šiluminė varža praktiškai lygi nuliui.
Kodėl tai įmanoma?
Atsakymas į šį klausimą paaiškėja, paanalizavus šilumos perdavimo iš patalpų vidaus į lauką būdus ir jų reikšmę.
Pagrindiniai šilumos perdavimo būdai
Yra trys pagrindiniai šilumos perdavimo būdai. Supratus jų esmę ir veiksmingumą, galima efektyviausiai panaudoti būtinas priemones, projektuojant ir statant šiltą namą.
Kondukciniu (laidumo) būdu šiluma perduodama per kūno daleles kūno viduje arba tarp besiliečiančių kūnų, kurių temperatūra skirtinga.
Pavyzdžiui, vieną metalinio strypo galą įkišus į karštą vandenį, palaipsniui įkais ir kitas strypo galas. Tokiu pat būdu patalpose esantis šiltas oras sušildo atitvarines konstrukcijas (lubas, sienas, grindis), kurios gautą šilumą perduoda šaltesniam išorės orui ar išorinėms konstrukcijoms.
Kondukcinius šilumos nuostolius galima sumažinti didinant atitvarinių konstrukcijų šiluminę varžą.
Radiaciniu (spinduliavimo) būdu (radiacija) šilumą perneša elektromagnetinės bangos, sklindančios nuo šilto kūno. Kito kūno sutiktos šios bangos gali vėl virsti šiluma. Taip patalpose esantys radiatoriai dalį šilumos gali išspinduliuoti per paprastus langų bei durų stiklus arba spinduliavimo būdu įkaitinti atitvarines konstrukcijas. Šilumą pernešančias elektromagnetines bangas languose gerai atspindi selektyvinės naujų stiklo paketų dangos, o kitos atitvarinės konstrukcijos gali būti dengiamos blizgia aliuminio folija.
Konvekcijos būdu šilumą perneša judantis oras. Šildant orą, kinta jo tankis. Šiltesnis oras yra lengvesnis (mažesnio tankio). Jis kyla aukštyn ir remiasi į viršutines atitvaras, sudarydamas didelį slėgį į jų paviršių. Per bet kokį atitvarinių konstrukcijų nesandarumą trykštantys šilto oro fontanai išneša šilumą. Šių nuostolių galima išvengti, didinant pastato konstrukcijų sandarumą.
Kokią reikšmę patalpų šiltumui turi kiekvienas iš šių būdų?
Remiantis JAV kompanijos „Architectural Energy Corporation“ tyrimų rezultatais paaiškėjo, kad kondukcinis ir radiacinis šilumos perdavimo būdai (abu kartu) lemia tik apie 18% visų pastato šilumos nuostolių, o apie 80% šilumos nuostolių priežastimi yra konvekcija (su tyrimų rezultatais galima susipažinti čia).
Taigi, sandarumas lemia pastato šiltinimo efektyvumą, o atitvarų šiluminė varža vaidina tik antraeilį vaidmenį.
Todėl sandarioje alpinistų palapinėje net su kontroliuojamu vėdinimu įmanoma šiltai gyventi.
Čia galite atsisiųsti straipsnį „Ir šiaurėje gali būti šilta“ .pdf formatu »Panašūs straipsniai:
Šilumą padės išsaugoti GAMO termovata »
