Pažįstama situacija?
„Mano namas gerai apšiltintas. Sienos – 15 cm putų polistirolo, stogas – 20 cm akmens vatos su visomis reikiamomis plėvelėmis. Jis tikrai pakankamai šiltas… kol nėra vėjo. Šaltą vėjuotą žiemos dieną dedasi kažkas neaiškaus – šiluma pradeda dingti iš pastato net su švilpimu!
Šildymo katilas ūžia pilnu pajėgumu, ir su tokiu pat entuziazmu ūžia šalto oro srovės, pūsdamos per grindų plyšius ir per elektros jungiklių lizdus. O į halogeninių šviestuvų angas lyg kas oro siurblius būtų įmontavęs. Aukščiau 16ºC prišildyti patalpų neįmanoma, nors šildymo sistema suprojektuota su rezervu. Grynas stresas!“
Kodėl taip yra?
Šiltas oras yra daug retesnis, todėl ir lengvesnis, už šaltą orą. Jis kyla į viršų, spaudžiasi prie lubų ir ieško plyšių-plyšelių, per kuriuos stengiasi išsiveržti į šaltą palėpę ar į lauką, kaip iš kiauro oro baliono. Ir žinoma suranda. Vien nesandarumai ties mūrločiais leidžia „pabėgti“ iš patalpų orui su tokiu kiekiu šilumos, kokio gali nespėti kompensuoti šildymo sistema. O kur dar įvairūs kiti nesandarumai.
Kol nėra vėjo, šis šilumos iškeliavimo iš namo procesas vyksta santykinai ramiai. Jei nesandarumai lubose ir stoge nelabai dideli, šiltas oras, „stovėdamas eilėje“ prie šių išėjimų, nespėja pabėgti ir šildymo sistema name pajėgia sušildyti tiek oro, kad šiluma užpildo visą patalpą.
Bet štai papūtė stipresnis vėjas ir šaltas oras per sienų ir stogo nesandarumus iš vėjo pusės pradėjo aktyviai skverbtis į patalpas ir stumti šiltą orą laukan per pavėjinės pusės plyšius.
O juk „pabėgusio“ oro vietą kažkas turi užimti, todėl per nesandarumus grindyse, apatinėse sienų, langų bei durų dalyse įsiurbiamas šaltas oras. Taip šis šilumos netekimo procesas vyksta kelis kartus greičiau, negu ramią, nevėjuotą dieną. Tada jau nebepadeda ir šildymo sistemos rezervai.
Tradicinė situacija: kiauras namas – kiaura piniginė.
Ką daryti?
Pirmas ir ko gero vienintelis „vaistas“ – užsandarinti namą. Vėjas negalės patekti į vidų ir „išpustyti“ šilumos, o ir pats šiltas oras neras plyšių, per kuriuos galėtų „pabėgti“. Tai galima palyginti su tuo, kai oreivis užklijuoja visas skyles karšto oro balione. Įkaitintas oras niekur nedingsta ir papildomos šilumos tereikia tik reikalingos temperatūros palaikymui.
Kur tie nesandarumai?
Tradicinės šiltinimo technologijos neužtikrina namo sandarumo, todėl dauguma mūsų namų tikrai kiauri „kaip rėčiai“.
Iki šiol stogai tradiciškai buvo šiltinami akmens ar stiklo vatomis, kurių laidumas orui toks didelis, kad nesuteikia jokių vilčių šiltą orą sulaikyti patalpose. Jį sulaikyti šiek tiek padeda garą izoliuojanti plėvelė, dedama prieš vatą iš vidinės pusės. Bet ir ji dedama juostomis, kurių sandūros nesandarios. O konstrukcijų kampus ir kertes (ypač prie mūrlotų ir stogo kraigų) užsandarinti plėvelės pagalba praktiškai nepavyksta.
Kaip užsandarinti?
Aišku namas ne oro balionas ir ieškoti atskirų nesandarumų bei juos „lopyti“ – ne pats geriausias sprendimas. Šiltas oras sudaro didelį slėgį į lubas ar stogą, todėl lenda per smulkiausius nesandarumus. Kadangi tokių nesandarumų stoge yra labai daug, per juos su šiltu oru išeina labai daug šilumos, o surasti juos ir užtaisyti kiekvieną atskirai – maža vilties.
Ieškokite sandarios medžiagos, galinčios ištisu sluoksniu padengti sandarinamą plotą, samdykite patikimą rangovą ir būkite tikri, kad jūsų namuose bus šilta ir jauku.
Panašūs straipsniai:
Šiluminė varža ar sandarumas – kas svarbiau, arba kaip šiltinti namą »
